Rugsėjį į mokyklą sugrįžta ne tik vaikai. Kartu su jais į pamokų, namų darbų, būrelių ir rytinio skubėjimo ritmą neretai sugrįžta visa šeima. Tėvai tikrina elektroninį dienyną, primena apie nepadarytas užduotis, ieško pamesto sąsiuvinio, aiškina daugybą ar padeda pasiruošti pasaulio pažinimo pristatymui. Kartais vakare net sunku suprasti, kas iš tiesų mokosi – vaikas ar jo tėvai.
Tėvų įsitraukimas yra svarbus. Vaikui reikia domėjimosi, padrąsinimo ir pagalbos. Tačiau yra riba, kurią peržengus pagalba ima trukdyti savarankiškumui. Tad svarbiausias klausimas nėra, ar tėvams mokytis kartu su vaiku, bet kaip būti šalia, neperimant jo atsakomybės.
Pradinukas dar tik mokosi mokytis
6–11 metų vaikas mokykloje įgyja ne vien skaitymo, rašymo ar skaičiavimo žinių. Jis dar mokosi:
- išgirsti ir suprasti užduotį;
- pradėti darbą nelaukdamas nuolatinio raginimo;
- susiplanuoti laiką;
- susidėti reikalingas priemones;
- pastebėti klaidą ir ją ištaisyti;
- paprašyti pagalbos;
- pabaigti tai, kas pradėta.
Šie gebėjimai neatsiranda savaime pirmąją mokslo metų dieną. Jie bręsta palaipsniui, todėl visiškai normalu, kad pirmokui ar antrokui reikia daugiau suaugusiojo atramos. Vyresniam pradinukui jos paprastai reikia mažiau, tačiau net ir jis gali pasimesti, kai padaugėja užduočių, pasikeičia mokytojas ar prasideda naujas mokymosi etapas.
Tėvų vaidmuo šiame procese panašus į pastolius statant namą: pradžioje jie suteikia atramą, tačiau namui tvirtėjant turi būti palaipsniui nuimami. Jei atramos neliks per anksti, vaikui bus per sunku. Jei ji liks per ilgai, vaikas neturės progos patirti, kad gali pats.
Padėti – nereiškia atlikti
Naudinga pagalba leidžia vaikui pačiam galvoti, pasirinkti ir veikti. Atsakomybės perėmimas duoda greitą rezultatą, tačiau ilgainiui siunčia žinutę: „Be manęs tu nesusitvarkysi.“
Pavyzdžiui, jei vaikas nesupranta matematikos uždavinio, tėvai gali:
- paprašyti perskaityti sąlygą garsiai;
- paklausti: „Ką jau žinai?“;
- pasiūlyti nupiešti situaciją;
- padėti prisiminti panašų pavyzdį;
- paskatinti pažymėti vietą, kurios nesupranta, ir paklausti mokytojo.
Tačiau jei suaugusysis pats paaiškina kiekvieną žingsnį, padiktuoja veiksmus ar ištaiso visas klaidas, vaikui lieka labai mažai tikrojo mokymosi. Tvarkingas sąsiuvinis dar nebūtinai rodo, kad vaikas suprato temą.
Klaida mokantis nėra nesėkmė. Ji parodo, ką vaikas jau moka ir kur jam dar reikia pagalbos. Nuolat už vaiką taisydami klaidas, atimame iš jo progą jas pastebėti, suprasti ir išmokti įveikti.
Trys tėvų vaidmenys, kurie iš tiesų padeda
1. Rutinos kūrėjas
Pradinukui lengviau mokytis, kai kasdienybė nuspėjama. Susitarkite, kada vaikas pailsi po mokyklos, kada atlieka užduotis, kur laiko mokymosi priemones ir kada susideda kuprinę. Aiški rutina mažina konfliktų bei nuolatinių priminimų poreikį.
Svarbu, kad rutina nebūtų vien tėvų nurodymas. Įtraukite vaiką: „Kada tau lengviau pradėti – po užkandžio ar po pusvalandžio poilsio?“ Galėdamas rinktis iš kelių tinkamų variantų, vaikas labiau jaučia atsakomybę už susitarimą.
2. Klausimų uždavėjas
Užuot iškart pateikę atsakymą, padėkite vaikui jį atrasti. Tam tinka trumpi klausimai:
- „Nuo ko galėtum pradėti?“
- „Kuri užduoties dalis tau aiški?“
- „Ko šiuo metu nežinai?“
- „Kur galėtum rasti pavyzdį?“
- „Kaip pats pasitikrinsi?“
Tokie klausimai lavina ne tik konkretaus dalyko žinias, bet ir gebėjimą mąstyti apie savo mokymąsi.
3. Emocinis ramstis
Kartais vaikui reikia ne dar vieno paaiškinimo, o žmogaus, kuris padėtų nusiraminti. Nuovargis, baimė suklysti ar įsitikinimas „aš nemoku“ gali trukdyti labiau nei pati užduotis.
Vietoj „Juk čia labai lengva“ verta sakyti: „Matau, kad dabar sunku. Padarykime trumpą pertrauką ir tuomet nuspręsime, nuo ko pradėti.“ Taip pripažįstame vaiko jausmą, bet kartu parodome, kad sunkumą galima įveikti.
Kaip suprasti, kad tėvai įsitraukė per daug?
Verta stabtelėti, jei:
- apie atsiskaitymus ir namų darbus dažniau prisimena tėvai nei vaikas;
- suaugusysis labiau jaudinasi dėl pažymio negu pats mokinys;
- užduotys atliekamos tik tėvams sėdint šalia;
- tėvai taiso darbą tol, kol jame beveik nelieka vaiko klaidų;
- nepadarytas darbas šeimoje sukelia daugiau baimės nei smalsumo, ką iš situacijos galima išmokti;
- vaikas dažnai klausia „Ar gerai?“, dar net nepabandęs pats įvertinti rezultato.
Tai nėra ženklas, kad tėvai elgiasi blogai. Dažniausiai jie tiesiog nori apsaugoti vaiką nuo nesėkmės. Vis dėlto augimui reikia mažų, saugių sunkumų: kartais pamiršti priemonę, gauti mokytojo pastabą, ne iš karto suprasti užduotį ar pačiam paprašyti pagalbos.
Pagalbos laipteliai: nuo daugiau iki mažiau
Jeigu vaikas įpratęs mokytis tik kartu su suaugusiuoju, nereikia vieną vakarą pareikšti: „Nuo šiandien viską darai pats.“ Savarankiškumą geriausia auginti mažais žingsniais.
- Atliekame kartu. Tėvai rodo, kaip perskaityti užduotį, susiplanuoti veiksmus ir pasitikrinti.
- Vaikas atlieka, tėvai stebi. Suaugusysis įsitraukia tik vaikui paprašius arba užduoda nukreipiantį klausimą.
- Vaikas dirba savarankiškai, vėliau trumpai aptariame. Tėvai nekontroliuoja kiekvieno žingsnio, o pasidomi procesu.
- Vaikas pats planuoja ir pasitikrina. Tėvai lieka pasiekiami, tačiau nebevadovauja darbui.
Galima atsakomybę perduoti ne už viską iš karto. Pavyzdžiui, vieną savaitę vaikas pats rūpinasi kuprine, kitą – jau ir užduočių eiliškumu. Aiškiai pasakykite, už ką nuo šiol atsakingas jis, o kada vis dar gali tikėtis jūsų pagalbos.
Ką sakyti vietoj nuolatinio priminimo?
Kasdienis „Ar padarei pamokas?“ greitai tampa foniniu triukšmu. Veiksmingiau kalbėtis konkrečiai ir atsakomybę grąžinti vaikui:
- vietoj „Eik ruošti pamokų“ – „Koks tavo planas šiam vakarui?“;
- vietoj „Vėl neįsidėjai sąsiuvinio“ – „Ką sugalvosi, kad rytoj prisimintum?“;
- vietoj „Čia neteisingai“ – „Kaip galėtum pasitikrinti?“;
- vietoj „Duok, aš padarysiu“ – „Kurią dalį gali padaryti pats, o kur reikėtų mano pagalbos?“;
- vietoj „Kokį pažymį gavai?“ – „Ką šiandien supratai geriau nei vakar?“
Tokios frazės nukreipia dėmesį nuo vien rezultato į pastangas, strategiją ir mokymosi procesą.
Kada suaugusiojo pagalbos reikia daugiau?
Savarankiškumas nereiškia palikti vaiką vieną su sunkumais. Didesnė pagalba reikalinga, jei vaikas ilgą laiką nesupranta užduočių, patiria stiprų nerimą, nuolat vengia mokyklos, labai greitai pavargsta, neįprastai dažnai pamiršta informaciją ar mokymasis nuolat baigiasi ašaromis ir konfliktais.
Tokiu atveju verta ne ilgiau sėdėti prie namų darbų, o pasikalbėti su mokytoju. Kartu galima išsiaiškinti, kaip vaikui sekasi klasėje, ar užduotys atitinka jo gebėjimus ir kokios pagalbos jam iš tikrųjų reikia. Prireikus naudinga kreiptis į mokyklos švietimo pagalbos specialistus.
Taigi, ar tėvai mokosi kartu su vaikais?
Taip – bet nebūtinai tų pačių dalykų. Vaikas mokosi skaityti, skaičiuoti, tyrinėti ir spręsti uždavinius. O tėvai mokosi būti šalia: padėti per daug nepadedant, išlaukti, leisti suklysti ir pasitikėti augančiais vaiko gebėjimais.
Geriausia tėvų pagalba nėra ta, po kurios vaiko darbas tampa nepriekaištingas. Tai pagalba, po kurios kitą kartą jis gali šiek tiek daugiau padaryti pats.
Trumpa atmintinė šeimai
Prieš puldami padėti, paklauskite savęs:
- Ar vaikas jau pabandė pats?
- Ar galiu padėti klausimu, o ne atsakymu?
- Ar šiuo metu vaikui reikia paaiškinimo, pertraukos ar padrąsinimo?
- Kokią vieną atsakomybę šiandien galiu palikti jam?
- Ar mano pagalba didina vaiko pasitikėjimą savimi?
Mokslo metų pradžia – puikus laikas ne tik susidėlioti tvarkaraštį, bet ir susitarti, kaip šeima supranta pagalbą. Vaikui svarbu žinoti: „Jei bus sunku, tėvai man padės.“ Ne mažiau svarbu pajusti ir kitą žinutę: „Jie tiki, kad aš galiu pabandyti pats.“