Vaiko ugdymas dažnai siejamas su darželiu ar mokykla – vieta, kur jis mokosi raidžių, skaičių, taisyklių. Tačiau iš tiesų mokymasis vyksta gerokai plačiau. Vaikas mokosi visur: judėdamas, žaisdamas, stebėdamas, klausydamasis, kalbėdamas ir patirdamas santykį su suaugusiaisiais. Namų aplinka čia tampa ne mažiau svarbi nei ugdymo įstaiga, nes būtent joje formuojasi pagrindiniai gebėjimai, ant kurių vėliau statomi akademiniai įgūdžiai.
Svarbu suprasti, kad vaikas mokosi visais savo pojūčiais. Jo pažinimas nėra tik „galvoje“ – jis vyksta per kūną, judesį, regą, klausą, lytėjimą. Todėl ankstyvajame amžiuje itin svarbu lavinti ne tik tai, ką vaikas žino, bet ir tai, kaip jis jaučia, suvokia ir apdoroja informaciją.
Pavyzdžiui, bendroji motorika – gebėjimas judėti, bėgti, šokinėti, išlaikyti pusiausvyrą – nėra tik fizinis aktyvumas. Ji tiesiogiai susijusi su smegenų branda, koordinacija ir net gebėjimu išlaikyti dėmesį. Vaikas, kuris pakankamai juda, lengviau išmoksta susikaupti ir valdyti savo kūną. Smulkioji motorika – pirštų ir rankų judesiai – yra būtina rašymui, piešimui, bet taip pat ir mąstymo procesams. Tyrimai rodo, kad rankų veikla aktyvina tas pačias smegenų sritis, kurios dalyvauja kalboje ir problemų sprendime.
Kūno įsivaizdavimas, arba suvokimas, kur yra mano kūnas ir kaip jis juda, yra pagrindas pasitikėjimui savimi. Vaikas, kuris jaučia savo kūną, jaučiasi saugesnis aplinkoje. Su tuo glaudžiai susijusi lateralizacija – dešinės ir kairės pusės suvokimas. Tai nėra tik „žinojimas, kur dešinė ranka“, bet svarbus pagrindas skaitymui ir rašymui, nes šie procesai reikalauja kryptingumo ir sekos suvokimo.
Orientavimasis erdvėje ir laike taip pat dažnai nuvertinami, tačiau jie yra būtini kasdieniam funkcionavimui. Vaikas turi suprasti, kas yra „aukščiau–žemiau“, „priekyje–už“, „vakar–šiandien–rytoj“, kad galėtų sekti instrukcijas, planuoti veiksmus ir suvokti pasaulio tvarką. Tempas – gebėjimas atlikti veiklą tinkamu greičiu – svarbus tiek mokantis, tiek socialinėse situacijose.
Regos ir klausos gebėjimai nėra tik „gerai mato“ ar „gerai girdi“. Regos gebėjimas atskirti leidžia vaikui pastebėti skirtumus tarp panašių raidžių ar formų, o regimoji atmintis padeda įsiminti informaciją, kurią mato. Klausos gebėjimas atskirti leidžia girdėti skirtumus tarp garsų, kas yra būtina kalbos suvokimui ir skaitymui, o girdimoji atmintis padeda išlaikyti ir atkartoti girdėtą informaciją. Šie gebėjimai yra tiesiogiai susiję su mokymosi sėkme, tačiau jų pagrindai formuojasi per paprastus kasdienius žaidimus ir bendravimą.
Dėmesys – tai ne tik „sėdėti ramiai“. Tai gebėjimas pasirinkti, į ką sutelkti dėmesį, jį išlaikyti ir perjungti. Be šio gebėjimo mokymasis tampa fragmentiškas ir varginantis. Samprotavimas leidžia vaikui suprasti priežastis ir pasekmes, spręsti problemas, ieškoti ryšių. Tai yra aukštesnio lygio mąstymas, kuris vystosi palaipsniui, per patirtį ir klausimus, o ne tik per tiesioginį mokymą.
Žodinė raiška – gebėjimas išreikšti mintis žodžiais – yra ne tik kalbėjimas. Tai gebėjimas struktūruoti savo mintis, pasakoti, paaiškinti, užduoti klausimus. Vaikas, kuris gali kalbėti apie tai, ką galvoja ir jaučia, turi daugiau galimybių sėkmingai mokytis ir kurti santykius.
Visa tai rodo vieną svarbią mintį: vaiko ugdymas yra visuminis procesas. Negalime tikėtis, kad vaikas lengvai išmoks skaityti ar rašyti, jei nėra pakankamai išvystyti pagrindiniai suvokimo, judesio, dėmesio ar atminties gebėjimai. Ir šie gebėjimai formuojasi ne tik ugdymo įstaigoje, bet kasdienybėje – žaidžiant, kalbantis, judant, kuriant ryšį.
Tėvų vaidmuo čia yra nepakeičiamas. Ne todėl, kad reikia „mokyti“ vaiką papildomai, o todėl, kad reikia sąmoningai kurti aplinką, kurioje vaikas galėtų patirti, tyrinėti ir mokytis visais savo pojūčiais. Kartais tai labai paprasti dalykai – pasivaikščiojimas, konstravimas, piešimas, pokalbis prie vakarienės. Tačiau būtent šiose akimirkose formuojasi pamatai, nuo kurių priklauso tolimesnis vaiko mokymosi kelias.
Todėl prieš galvojant apie rezultatus, verta paklausti savęs: ar mano vaikas turi pakankamai galimybių judėti, girdėti, matyti, liesti, kalbėti ir patirti? Nes būtent per šiuos paprastus, kasdienius dalykus jis mokosi pažinti pasaulį – ir save jame.